Melskime Viešpatį, kad mums padėtų visada trokšti išganymo ir jo siekti, sakė popiežius Pranciškus pirmadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos Žodžio liturgiją, kalbančią apie Išrinktosios tautos išvadavimą iš tremties. Dievas aplankė savo tautą ir išvedė ją iš vergijos. Dievo apsilankymas yra esminis išganymo istorijos elementas. Dievas lanko savo žmones ir juos vaduoja.
„Kai Viešpats mus aplanko, pripildo mus džiaugsmo, suteikia mums paguodą. Tai, kaip sako psalmė, „džiaugsmas, pjūčiai atėjus”. Mes sėjome su ašaromis, o štai dabar Viešpats mums guodžia, suteikia mūsų sielai paguodą. Viešpaties paguoda tai ne vienkartinis įvykis, bet kiekvienam krikščioniui skirta dvasinės paguodos būsena. Visas Šventasis Raštas mums apie tai kalba“.
Kartais galbūt mums atrodo, kad aplink mums pernelyg ramu, kad nieko nesideda, tačiau sulaukiame ir stiprių dvasinio pakilimo momentų, kurie mus pripildo džiaugsmo. Turime laukti Viešpaties aplankymo akimirkų su mums duota pačia nuolankiausia dorybe – viltimi. Net ir tuo ramybės metu, kai atrodo, kad nieko ypatingo nesideda, mes žinome, kad po pelenais rusena žarijos. Krikščionis visada turi trokšti ir siekti išganymo. Turi gyventi pasiruošęs susitikimui.
„Viešpaties paguoda paliečia mūsų vidų, mus skatina daryti gerus darbus, gyventi tikėjimu, viltimi ir meile, verkti dėl savo nuodėmių. Krikščionis turi prieš akis Viešpaties kančią ir verkia kartu su kenčiančiu Jėzumi. Viešpaties paguoda pakelia sielą arčiau dangaus, arčiau Dievo, padeda jai patirti tikrą ramybę. Tai ir yra tikroji paguoda. Tai visai kas kita negu atsipalaidavimas, pramoga. Atsipalaidavimas, pramoga nėra blogas dalykas - mums, žmonėms, ir jų reikia. Tačiau tikroji paguoda tai Dievo artumo jausmas. Jaučiame ir suvokiame – tai Viešpats“.
„Stiprus paguodos jausmas ilgainiui ima silpnėti, paguoda – tai momentas, tačiau nors jis ir praeina, palieka pėdsakus. Turime išsaugoti tuos pėdsakus, turime paguodos akimirkas išsaugoti atmintyje; išsaugoti jų atminimą taip, kaip išrinktoji tauta išsaugojo išvadavimo iš tremties atminimą. Mes grįžtame į Jeruzalę, nes Jeruzalėje buvome išvaduoti. Turime laukti paguodos, atpažinti kai ji mus aplanko ir išsaugoti jos atminimą. Kas lieka kai praeina stiprus paguodos momentas? Lieka ramybė. Ramybė yra paskutinis paguodos dėmuo“. (Vatikano radijas)
